3 paskaita: reportažo scenarijaus užrašymas

Surinkote visą reikalingą medžiagą savo pranešimui? Tuomet Jūsų laukia bene sudėtingiausia darbo proceso dalis – gautus faktus „išdėlioti“ popieriaus lape taip, kad gautume vientisą, įdomią, aktualią, pritraukiančią žiūrovus istoriją.

TV reportažo tikslas – ne tik išgauti darnią vaizdo ir garso sąjungą, bet ir taip sudominti potencialų žiūrovą, kad šis ne tik pažiūrėtų, bet ir prisimintų pasakojimą!

Visų pirma, turime įvertinti surinktą medžiagą, nufilmuotus kadrus, parinkti taiklias iliustracijas garsui.

Garsas – vienas iš būdų patraukti žiūrovo dėmesį, todėl patartina reportažą pradėti NATSOT – Natural Sound On Tape. Tai gali būti gaisrinės/policijos/greitosios sirena, su įvykiu susijusio žmogaus emocija (Dega! Gelbėkit! Ir pan.) ar bet kuris kitas įvykį iliustruojantis garsas (patrankos šūvis, lūžtantis medis, didžiulė jūros banga…). Tada žiūrovui papasakojame kas, kur, kada, kaip nutiko (pvz.: šiandien, apie 8 valandą ryto liepsna pasiglemžė...). Būtina iškart pristatyti ir pagrindinį reportažo asmenį (pvz.: nukentėjusįjį).

Be pagrindinio interviu pašnekovo, reportaže rodomi šalutiniai ir kalbėtojai. Juos galima skirstyti į tris grupes. Tai:
1.    Monotoniški pašnekovai (dažniausiai – institucijų atstovai, pateikiantys sausus, tačiau svarbius faktus, jų pasisakymai nebūna įdomūs, tačiau neretai sudaro istorijos pagrindą, tarnauja, kaip esminiai argumentai ir būna informatyviausi).
2.    Emocionalūs pašnekovai (išraiškingi charakteriai, pagyvinantys reportažą savo kalba, požiūriu, asmeniniu žvilgsniu į situaciją. Tai gali būti įvykio liudininkai, praeiviai, artimieji, kaimynai…).
3.    Neutralūs pašnekovai (jų pasisakymai dažniausiai būna nei emocionalūs, nei informatyvūs, tad maža tikimybė, jog šie pateks į galutinį reportažo variantą).

Reportažo kokybė priklauso nuo garso ir vaizdo santykio. Žurnalistas turėtų pasinaudoti ta vaizdine medžiaga, kuri atskleidžia įvykio detales (yra informatyvi), pasakoja žiūrovui faktus, kurių nereikės pasakyti pačiam reporteriui. Tuo metu jis galės pristatyti kitą svarbią informaciją, susijusią su įvykiu. Garsas TV reportaže jokiu būdu negali užgošti vaizdo. Žurnalistas turi atidžiai rinkti žodžius, atskleisdamas įvykį. Derėtų naudoti aktyvius veiksmažodžius, vietoj pasyviųjų (pvz.: NE – gaisras buvo gesinamas tris valandas, o TAIP: gaisrininkai gesino liepsnas tris valandas). Reikėtų vengti metaforų, palyginimų, mat kalba turi būti glausta, aiški. Nepatartina naudoti būdvardžių, nes pastarieji dažnai turi vertinamąjį atspalvį.

TV reportažas turi būti vientisas, trumpas, labai aiškus ir informatyvus. Žurnalistas privalo taikliai pasirinkti pašnekovus (ypač pagrindinį). Istorijos vientisumą lemia aiški struktūra, akcentuota pradžia ir pabaiga (pvz.: atvažiuojantis greitosios automobilis pradeda reportažą, o išvažiuojantis – baigia).