2 Paskaita: Faktų kaupimas

Video reportažas – tai menas ne tik surinkti faktus apie situaciją, bet ir juos pateikti, kaip įdomų, reginį, pritraukiantį žiūrovų dėmesį. Reportažas turi būti toks, kokį norėtume matyti, klausyti ir be abejo – suprasti.

Faktai, vešinami spaudoje ir televizijoje renkami tokiu pačiu būdu, tačiau jų pateikimas – visiškai skirtingas. Esminis skirtumas tas, jog laikraščio skaitytojas tik perskaito informaciją, galėdamas įsivaizduoti, o TV žiūrovui tuo pat metu rodomas vaizdas ir garsas.

Išskiriami du skirtingi televizijos reportažų tipai:

1. Gyvi (tiesioginiai);

2. Įrašomi į juostą, sumontuoti;

Reporteris renka faktus uždavinėdamas klausimus. Visada reikia įvertinti situaciją ir turėti planą, kokius asmenis norėsite apklausti. Norint sukurti gerą reportažą derėtų klausyti šių patarimų:

• Pirmiausiai pasikalbėti su tais, kurie gali greitu metu (arba netikėtai) palikti filmavimo vietą (tai gali būti įvykio liudytojai, medikai, gaisrininkai…);

• Klausinėti asmenį tol, kol faktai/aplinkybės taps tikslios ir aiškios, nebekils papildomų klausimų;

• Reporteris turi nuolat stebėti aplinką, mat neretai užfiksuotos detalės ar smulkmenos suteikia naudingos papildomos informacijos;

• Pirmiausiai kamera turi užfiksuoti tas detales, kurios reporteriui atrodo pačios svarbiausios, nes beisikeičiant situacijai (pvz.: eismo įvykio atveju) gali tekti pasišalinti iš filmavimo vietos;

• Geriau nufilmuoti daugiau, nei reikia – juk visada galima sumontuoti ar dalies medžiagos nepanaudoti;

 

 • Pašnekovo balso neturi trikdyti pašaliniai garsai (pvz.: automobilių sirenos, gatvės triukšmas). Kita vertus, žiūrovus traukia pavojų skelbiantys garsai, todėl reikėtų derinti filmavimo schemą, pvz.: pašnekovo komentaras/važiuojantis automobilis su sirenomis/vėl tęsiamas komentaras;

• Pokalbį visada iliustruoja papildoma, su kalbančiojo profesija ar teiginiais susijusi medžiaga (pvz.: kalba gydytojas ir tuo metu rodoma, kaip jis padeda nukentėjusiam); Garsą visada turi iliustruoti vaizdas;

• Reportažo pradžioje ir pabaigoje naudinga parodyti bendrą įvykio vaizdą, o pasakojimo metu leistis į detales tiek kalbos, tiek iliustratyvumo atžvilgiu.

• Kiekviename reportaže turi būti intarpas, kai filmuojamas pašnekovo besiklausantis žurnalistas. Asmenys filmuojami iš skirtingų kampų (žurnalistas – po interviu, vėliau sumontuojant); Šiuos įterpinius galima panaudoti tada, kai pašnekovas pvz.: nusičiaudi;

• Po interviu galima dar kartą pasikalbėtis su pašnekovu, panaudoti tą medžiagą reportaže. Esminis reikalavimas – negalima iškraipyti pašnekovo minčių;

• Reporteris privalo suteikti dėmesį į kalbantįjį, jo neturi trikdyti pašaliniai įvykiai, aplinka;

• Pašnekovas prieš prasidedant filmavimui turi būti informuotas ape tai, jog bus klabinamas. Reporteris turi būti mandagus, netrikdyti kalbančiojo;

• Reporteris privalo valdyti interviu ir patį pašnekovą – nukreipti atsakymus tinkama linkme, o matydamas, jog nepavyks išgauti norimo rezultato – ieškoti naujo informacijos šaltinio;

• Pašnekovas turi būti išprovokuojamas išsamiems atsakymams. Neverta užduoti klausimo, į kurį atsakymas bus „taip” arba „ne”. Prieš interviu reikia ruoštis, kaupti informaciją, koncentruotis į svarbiausius, esminius klausimus;

• Tiesioginio interviu metu reporteris turi pristatyti pašnekovą žiūrovams;

• Kadangi tiesioginio interviu metu nėra galimybės naudoti foninius vaizdus, papildančius kalbą, žurnalistas privalo aiškiai formuluoti temą, problemą ir klausimus, kad žiūrovui būtų aišku apie ką ir kodėl kalbama;

• Negalima skubėti, interviu tempas turi būti tolygus, negalima staiga įsiterpti;

• Būtina Įsitikinti, jog informacijos tikslumas = 100% :)

1 paskaita: Interviu

Konspektas sudarytas remiantis tekstu "On Camera: How To Report, Anchor and Interview" (Nancy Readon, Tom Flynn).  

TV interviu – tai viešai rodomas žurnalisto pokalbis su svarbiu kokios nors srities veikėju arba tiesiog įdomiu/talentingu/nukentėjusiu... asmeniu, kurio perduodama informacija būtų aktuali klausytojams/žiūrovams.

 Interviu galima skirstyti į dvi grupes:

1.       Hard News. Griežtai režisuotas, informatyvus pokalbis, įrašomas iš anksto. Tai svarbios žinios, aktualijos. Šis interviu turi griežtus laiko rėmus, pokalbio tempas dažnai būna greitas, stengiamasi suteikti kuo daugiau informacijos, per tam tikrą laiko intervalą.

2.       Soft News. Laisvesnio pobūdžio, emocionalus pokalbis (tiesioginis/gyvas arba įrašomas). Dažniausiai tai pokalbis su dienos herojumi; su šou pasaulio garsenybe; Šiuo atveju, pašnekovas turi jaustis patogiai, jaukiai, o žurnalisto užduotis – įgyti pašnekovo pasitikėjimą.

Pagrindinės interviu taisyklės yra paprastos, tačiau labai svarbios, tad norėdamas pasiekti gerų rezultatų:

1.       Ruoškis,

2.       Bendrauk,

3.       Klausykis.

 

Prieš eidamas į interviu su pašnekovu, žurnalistas turi:

• Pasirinkti ir suformuluoti interviu tikslą.

• Susipažinti su tema, objektu. Išanalizuoti nagrinėjamą temą, surinkti kuo daugiau reikalingos informacijos. Taip jis sudarys gerą įspūdį tiek žiūrovui, tiek pašnekovui (nes parodys, jog išmano pokalbio temą, situaciją), pokalbis bus informatyvesnis, įdomesnis. Nuo to priklauso interviu kokybė, be to – pašnekovas tikisi, jog žurnalistas bus kompetetingas ir žinos labai daug (ne tik tai, kas susiję su pokalbio tema, bet ir turės papildomos informacijos apie asmens veiklą, gyvenimą ar netgi apie tai, kas bus netikėta pačiam pašnekovui).

• Būtina iš anksto susisiekti su pašnekovu, aiškiai pateikti būsimo interviu tikslus, informuoti apie pokalbio laiką, vietą ir trukmę. Būsimas pašnekovas turi būti supažindintas su interviu pobūdžiu, laidos koncepcija.

• Jei yra galimybė – susipažinti su pašnekovu iš anksto. Prieš interviu galima paplepėti, pasišnekučiuoti (nebūtinai apie būsimo pokalbio temą, o apie bendrus dalykus). Tai leis išblaškyti įtampą, pasidaryti sau palankią atmosferą.

• Apgalvoti, kaip bus ruošiamasi interviu, kaip viskas vyks, sudėlioti esminius ir antraeilius klausimus, t.y. turėti klausimyną su daugiau klausimų nei reikia (jie gali būti naudingi besikeičiant pokalbio eigai arba padėti kontroliuoti situaciją).

• Tiek kviečiant pašnekovą pasikalbėti, tiek pačio interviu metu, reikia parodyti, jog jis jums yra įdomus. Reikia mokėti išklausyti, susikoncentruoti į tai, ką kalba jūsų svečias, stebėti jo gestus, mimiką. Kūno kalba dažnai pasako žymiai daugiau, nei žodžiai, o ją sekdami galime spontaniškai sugalvoti naują klausimą, taip pagyvindami pokalbį ir mažindami atstumą tarp savęs ir pašnekovo.

• Reikia vengti kalbos pauzių. Žurnalisto darbas – jas užpildyti.

• Jei pašnekovas nemandagus, žurnalistas – atvirkščiai – privalo išlikti nešališkas, santūrus ir mandagus (viso pokalbio metu, o pabaigoje padėkoti pašnekovui).

• Interviu pradžia – vienas svarbiausių momentų, tad pirmasis klausimas privalo būti įdomus, intriguojantis, aktualus, sudominantis tiek pašnekovą, tiek žiūrovą. Reikėtų vengti klausimų, kurių atsakymas (tikėtina) bus „taip“ arba „ne“. Pirmojoje interviu dalyje privalome užduoti esminius, sudėtingus, pačius svarbiausius klausimus, o ne tokius reikšmingus (papildomus) – pabaigoje.

• Negalima uždavinėti kelių klausimų iš karto – taip apsunkinsime tiek pašnekovą, tiek žiūrovus ir „neišpešime“ tiesaus, esminio atsakymo.

• Klausimai negali būti per ilgi, tačiau ši taisyklė galioja ir atsakymams. Reikia sugebėti taip valdyti situaciją, kad pašnekovas atskleistų atsakymo esmę, kuo greičiau/per turimą laiko tarpą.

• Netiesioginis „priartėjimas” prie pašnekovo (klausimas apie jo namus, linksma istorija, humoras, netgi anekdotas) pagyvina pokalbį, leidžia atsipalaiduoti, nesivaržyti. Atskleidžiamos emocijos visada domina žiūrovą.

• Kalbantis su svečiu (uždavinėdami klausimus) turime sudaryti įspūdį, kad tai - tikras ir nuoširdus dviejų žmonių pokalbis (klausimus užduodame pašnekovui, o ne filmavimo kamerai t.y. koncentruojame žvilgsnį į žmogų).

• Reikia skatinti pašnekovą atsiskleisti naujomis spalvomis, išryškinti jo privalumus ir jokiu būdu neįterpti/neprimesti savo nuomonės.

• Žurnalistas privalo būti kūrybingas, nesuvaržytas, lankstus ir smalsus. Jis neturi bijoti rizikuoti. Reikia ugdyti ne tik savo profesinius įgūdžius, bet ir mokytis pažinti, perprasti žmones, išmanyti psichologinius niuansus ir, be abejo, nuolat praktikuotis, praktikuotis ir dar kartą – praktikuotis!