7 paskaita: profesionalaus skaitymo link

Kiekvienas žmogus turi unikalų balsą, tačiau tik dalis mūsų gali tapti profesionaliais tekstų skaitytojais/įgarsintojais/pranešėjais televizijoje.

Individualaus balso iš pagrindų pakeisti negalime, tačiau treniruodami, sekdami ir kritiškai vertindami savo kalbėseną žmonės geba pasiekti kokybiškų rezultatų.

Patartina mokytis iš televizijoje dirbančių profesionalų, turinčių daug patirties ir puikiai išmanančių, kaip įdomiai, teisingai, taisyklingai pateikti garsinę informaciją. Nederėtų mėgdžioti ar kopijuoti mums imponuojančių balsų, tačiau patartina iš jų mokytis, kartu formuojant individualų savos kalbėsenos stilių.

Kalbėjimo charakteristikos:

•    Intonacija – padeda papildyti ar pakeisti žodžio prasmę, pabrėžti žodį.
•    Tembras - suteikia kalbai spalvingumo, įvairialypiškumo.
•    Tempas ir ritmas – leidžia kaitalioti kalbėjimo greitį, padeda komponuoti sakinius pagal prasmę ir reikšmingumą.
•    Pauzės ir akcentai – padeda išlaikyti kalbos srauto tvarkingumą, nuoseklumą.

Kokybiškai ir taisyklingai perskaityti tekstą televizijoje dirbantiems žurnalistams padeda sutartinių ženklų sistema. Populiariausi yra šie:
•    Brūkšnelis „ –“reiškia trumpą pauzę.
•    Dvigubas brūkšnelis „ -- “ tai ilgesnė pauzė, kai reikia intonacija pabrėžti žodį.
•    Daugtaškis „ ... “ dažnai naudojamas, kaip sujungimams, rodantis jog pereinama nuo vienos žinios prie kitos.
•    Dvitaškis „ : “ nurodo, kad bus vardijama keletas reikšminių žodžių iš eilės. Žymi, jog reikia stabtelėti.

Kai tekstas kuriamas individualiai (pačio žurnalisto), patogu naudoti savo sukurtus ženklus (pvz.: paryškinti, apvesti, pabraukti žodžius ir t.t.).

Balso intonacija privalo atitikti skaitomą tekstą. Pranešimą galima suvokti, kaip klausimų-atsakymų schemą (tokiu būdu pirmasis sakinys bus tolygus klausimui, antrasis atsakymui ir t.t.). Patartina naudoti kūno kalbą (veido mimikas, žvilgsnį…).

Siekiant išmokti nepriekaištingo skaitymo paslapčių, naudokitės šiais patarimais:

1.  Pabrėžkite svarbiausius, esminius žodžius.
2.  Kalbėseną „pagražinkite” įtaigiais, žiūrovui įspūdį darančiais būdvardžiais ir prieveiksmiais.
3.  Darykite pauzes. Tai sudarys natūralumo ir profesionalumo įspūdį.
4.  Pakelkite ir nuleiskite balso toną, laviruodami tekste.
5.  Keiskite nuotaiką, mimikas, balso toną prisitaikydami prie situacijos ir pranešimo. Taip skaitymas taps įtaigesnis, išraiškingesnis ir įdomesnis.

Norėdamas profesionaliai skaityti tekstą, žurnalistas turi ne tik turėti praktinės patirties, bet ir laikytis paprastų, tačiau skaitymo kokybę lemiančių taisyklių: atsipalaiduoti, vilkėti patogius drabužius, nevėluoti į darbo vietą, nekonfliktuoti su komanda, susikoncentruoti ties skaitomu tekstu ir t.t.

Atminkite, jog pagrindinis Jūsų klausytojas yra žiūrovas. Nors kalbate tūkstančiams televiziją žiūrinčių žmonių, privalote įsijausti į dviejų žmonių pokalbį (tarsi būtumėte su vieninteliu klausytoju). Taip kiekvienas sėdintis prie TV ekrano, manys jog naujieną pranešate būtent jam.

6 Paskaita: balso technikos lavinimas

Balsas – pagrindinis reporterio darbo įrankis, todėl jį būtina lavinti ir tobulinti. Juk niekas nenorės klausytis pranešėjo, kurio dikcija „rėžia“ ausį, balso tembras yra nemalonus, o tarimas – nesuprantamas.

Šiuolaikinis žiūrovas yra labai reiklus ir išlepintas, todėl menkiausius reporterio minusus gali įvertinti kategoriškai neigiamai. Norėdamas tapti profesionaliu reporteriu, žurnalistas privalo siekti aukštos kalbėjimo kokybės. Jo balso tembras turi būti malonus klausytojo ausiai, kalbėjimo maniera aiški, drąsi, dalykiška. Negalima galbėti per lėtai, per greitai, per plonai ar per storai (t.y. – ieškoti „aukso vidurio“).

Visų pirma, turime suvokti, kaip mūsų balsas skamba iš šalies. Norint patikrinti savo sugebėjimus, vertėtų įsirašyti balso garso takelį į kamerą ar diktofoną. Tada privalumai ir trūkumai bus kaip ant delno.

Norint sudominti klausytoją ir sustiprinti pasakojimo įspūdį, patartina keisti kalbėjimo intonaciją, prisiderinant prie pranešamos naujienos nuotaikos (pvz.: kalbant apie „Žalgirio“ laimėtą pergalę – balsas gali būti pakilus, apie stichines nelaimes – sunerimęs, užjaučiantis, o apie statistiką ir įstatymų kaitą – neutralus ir t.t.).

Norint tapti profesionalu, teks daug praktikuotis, mokintis valdyti savo balsą ir atlikti kalbėjimo techniką lavinančias treniruotes. Pasitikėjimas savimi taip pat svarbus faktorius, o jis didėja įgyjant kuo daugiau žinių. Kiekvienas reporteris siekia tapti įdomus, aiškiai girdimas ir puikiai suprantamas.

Išgauti nepriekaištingą skambesį padeda kvėpavimas diafragma. Taip nepritrūkstama oro, nereikia dažnai įkvėpti, o vienu įkvėpimu galima pasakyti didelį informacijos kiekį.

Kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimai – labai paprasti, tačiau veiksmingi. Tiems, kuriems teko lankyti choro užsiėmimus, puikiai žino, kaip išgauti švaresnį ir aiškesnį garsą:

-    Kvėpuoti reikia ne pilvu, o diafragma;

-    Kvėpuojant negali kilnotis pečiai, jie turi išlikti tokioje pačioje padėtyje tiek įkvepiant, tiek iškvepiant;

-    Reikia atpalaiduoti raumenis, pramankštinti galvą, nemąstyti apie pašalinius dalykus, susikoncentruoti ties turimu tekstu;

-    Nugalėti kalbėjimo baimę padeda ilgas garsų „o“, „a“ tarimas, pirštų, rankų, kojų raumenų įtempimas ir atpalaidavimas;

-    Emocinė, fizinė ir psichologinė ramybė sudaro taisyklingo kalbėjimo pagrindą.

5 Paskaita: TV mikrofonų ypatumai ir šis tas apie interviu

Televizijoje naudojami keturių rūšių mikrofonai:

1.    Dinaminiai – neleidžiantys patekti šalutiniams garsams, su porolono apsauga viršuje.

2.    Kondensatoriniai – fiksuojantys garsą dideliu atstumu, surenkantys aplinkos garsus. Įkraunami, todėl naudoja kameros energiją.

3.    „Blakės“ – miniatiūriniai įtaisai, segami prie drabužių.

4.    Bevieliai mikrofonai.

•    TV reportažo metu dažniausiai naudojami rankiniai mikrofonai. Imant interviu negalima laikyti mikrofono abiem rankom. Nedera jo glausti prie lūpų ar laikyti per arti veido (kad neįsirašytų kvėpavimo garsas). Atstumas nuo mikrofono iki kalbėtojo turi būti ir ne per didelis, kad garsas būtų švarus ir aiškus. Patartinas atstumas – apie 15cm nuo smakro.

•    Kalbant žiūrovams, reporteris turi žiūrėti tiesiai į kamerą. Galima žvilgtelti į savo užrašus, tačiau tai neturėtų sukelti įtarimo, jog susidomėjote kažkuo pašaliniu ir užtrukti vos kelias sekundes. Nusukus žvilgsnį, reikia sugrįžti į tą pačią poziciją – tuo pačiu kampu žvelgti į kamerą, kaip ir pradžioje.

•    Istorijos pagrindas – 5K: KAS?, KĄ?, KUR?, KADA?, KODĖL?. Žinoma, reporteris privalo prisitaikyti prie situacijos, akcentuoti svarbiausius, aktualiausius klausimus. Reikėtų vengti klausimo „kaip jaučiatės?“, nes vargu ar gausite atvirą atsakymą. Didesnė tikimybė, jog nutolinsite pašnekovą nuo savęs, jį sugluminsite ar supykdysite.

•    Prieš interviu derėtų paaiškinti pašnekovui į kur reikia žiūrėti kalbant, paprašyti išsijungti mobilųjį telefoną, nuteikti optimistiškai, padrąsinti. Situaciją turi valdyti reporteris, o ne svečias.

 

•    Negalima užduoti klausimų, kuriuose įžvelgiamas Jūsų, kaip žurnalisto subjektyvumas, požiūrio išraiška, vertinimas, nuomonė (pvz.: ar Jums patinka šis puikus prekybos centras?). Reporterio pozicija privalo išlikti neutrali, nešališka. Negalima nukreipinėti, bandyti paveikti pašnekovo nuomonės.

•    Imti interviu galima ir iš kelių asmenų vienu metu. Kalbinant jaunimą, tos pačios grupės atstovus, kuriuos vienija bendra idėja, interesai ar norai, išgausite drąsesnius, išsamesnius atsakymus, nes žmonės jausis laisviau ir jaukiau, kai šalia bus juos palaikantys bendraminčiai.

•    Reporteris privalo būti lankstus. Reikia parodyti svečiui, jog esate susidomėjęs jo atsakymais. Reporterio kalbėjimo tonas turėtų atspindėti situacijos nuotaiką, atmosferą (t.y. nelaimės metu, po liūdno įvykio ar išgyvenimų derėtų parodyti pašnekovui, jog esate supratingas, užjaučiantis, šiltas arba atvirkščiai – kalbant apie puikias naujienas, džiugius išgyvenimus, derėtų kalbėti dinamišku, nuotaikingu tonu).

Tik įsijausdami į situaciją ir sunaikindami atstumą tarp pašnekovo ir savęs, įgaudami kalbančiojo pasitikėjimą, gausite atvirus ir nuoširdžius atsakymus.

4 paskaita: reportažo medžiagos pateikimas prieš kamerą

Pagrindiniai televizijos reportažo elementai:

1. The Open: reportažo „atidarymas“, įžanga į pasakojimą, įvadinis sakinys. Būtent pradžia turi sudominti žiūrovą, patraukti dėmesį. Jei reportažas pristatomas žinių vedėjo – nereikia kartoti tos pačios minties, o pakomentuoti įvykį. Pradžia turi būti trumpa, lakoniška ir aiški, vedanti prie įvykio esmės. Reporteris kreipiasi į žiūrovą, stovėdamas tiesiai prieš kamerą.

2. The Package/Interview: reportažo arba interviu esmė. Rodoma vaizdinė medžiaga, išdėstomi svarbiausi faktai, pateikiamas interviu. Vizualinis pateikimas gali būti įvairus: žurnalistas filmuojamas taip, kad būtų matomas žiūrovams (puiki išeitis neturint foninės įvykio medžiagos – vietos vaizdų); galima naudoti grafikos elementus, pagyvinant reportažą ir aiškiai pateikant statistiką, skaičiavimus; galima naudoti archyvinius, seniau nufilmuotus vaizdus, susieti juos su naujo reportažo medžiaga (pvz.: kalbant apie euro kurso kritimą rodomi pinigų gamybos proceso vaizdai);

3. The Close: „uždarymas“, pabaiga, išvados, rekomendacijos, paaiškinimai. Pabaigoje turėtų nsukambėti aiškios reporterio išvados, padedančios įsiminti parodytą naujieną. Šis etapas ne mažiau svarbus, nei pradžia, mat žiūrovas yra linkęs įsiminti pirmus ir paskutinius reportažo akcentus.

4. The Tag: reportažo „uždarymas“, apibendrinamieji sakiniai, išvados, istorijos užbaigimas.

5. The Sign Off: aiškinamasis, informacinis sakinys. Pvz.: „matėte Vardenio Pavardenio reportažą iš Niujorko LNK žinioms”.

 Svarbūs reportažo akcentai:

• The Bridges: „tiltai“, jungiantys dvi skirtingas reportažo dalis (pvz.: laiką ir vietą). Jų dėka lengvai, nuosekliai pereinama nuo vienos minties prie kitos.

• Stand-up's: „išstojimai“, kurių metu reporteris pradeda kalbėti tiesiai į kamerą (tiesioginio eterio metu arba įrašinėjant). Jie svarbūs tuo, jog leidžia žiūrovui susipažinti su asmeniu, pasakojančiu istoriją (reporteriu). Tai kuria artumo, gyvumo, įtikinamumo jausmą. Stand Up‘o filmavimo vieta turėtų atspindėti pasakojimą, temą, laiką, neklaidinti žiūrovo.

• Grafiniai įterpinai. Informatyvios lentelės, diagramos, grafikai, skaičiavimai, statistika. Grafikos naudojimas turi būti tikslingas, naudingas, atspindėti pasakojimą, jį papildyti.

• Archyviniai vaizdai. Kai neturime pakankamai medžiagos – naudojame praeityje fiksuotus vaizdus. Esant reikalui, galima palyginti tą pačią vietą, filmuotą seniau ir dabar.

• Užrašai. Reporteris gali naudotis užrašų knygele, tačiau joje pateikta informacija turi ne blaškyti, o padėti. Vietoj vientiso teksto derėtų pasižymėti esminius punktus, reportažo planą, skaičius, pavardes, matavimus.

3 paskaita: reportažo scenarijaus užrašymas

Surinkote visą reikalingą medžiagą savo pranešimui? Tuomet Jūsų laukia bene sudėtingiausia darbo proceso dalis – gautus faktus „išdėlioti“ popieriaus lape taip, kad gautume vientisą, įdomią, aktualią, pritraukiančią žiūrovus istoriją.

TV reportažo tikslas – ne tik išgauti darnią vaizdo ir garso sąjungą, bet ir taip sudominti potencialų žiūrovą, kad šis ne tik pažiūrėtų, bet ir prisimintų pasakojimą!

Visų pirma, turime įvertinti surinktą medžiagą, nufilmuotus kadrus, parinkti taiklias iliustracijas garsui.

Garsas – vienas iš būdų patraukti žiūrovo dėmesį, todėl patartina reportažą pradėti NATSOT – Natural Sound On Tape. Tai gali būti gaisrinės/policijos/greitosios sirena, su įvykiu susijusio žmogaus emocija (Dega! Gelbėkit! Ir pan.) ar bet kuris kitas įvykį iliustruojantis garsas (patrankos šūvis, lūžtantis medis, didžiulė jūros banga…). Tada žiūrovui papasakojame kas, kur, kada, kaip nutiko (pvz.: šiandien, apie 8 valandą ryto liepsna pasiglemžė...). Būtina iškart pristatyti ir pagrindinį reportažo asmenį (pvz.: nukentėjusįjį).

Be pagrindinio interviu pašnekovo, reportaže rodomi šalutiniai ir kalbėtojai. Juos galima skirstyti į tris grupes. Tai:
1.    Monotoniški pašnekovai (dažniausiai – institucijų atstovai, pateikiantys sausus, tačiau svarbius faktus, jų pasisakymai nebūna įdomūs, tačiau neretai sudaro istorijos pagrindą, tarnauja, kaip esminiai argumentai ir būna informatyviausi).
2.    Emocionalūs pašnekovai (išraiškingi charakteriai, pagyvinantys reportažą savo kalba, požiūriu, asmeniniu žvilgsniu į situaciją. Tai gali būti įvykio liudininkai, praeiviai, artimieji, kaimynai…).
3.    Neutralūs pašnekovai (jų pasisakymai dažniausiai būna nei emocionalūs, nei informatyvūs, tad maža tikimybė, jog šie pateks į galutinį reportažo variantą).

Reportažo kokybė priklauso nuo garso ir vaizdo santykio. Žurnalistas turėtų pasinaudoti ta vaizdine medžiaga, kuri atskleidžia įvykio detales (yra informatyvi), pasakoja žiūrovui faktus, kurių nereikės pasakyti pačiam reporteriui. Tuo metu jis galės pristatyti kitą svarbią informaciją, susijusią su įvykiu. Garsas TV reportaže jokiu būdu negali užgošti vaizdo. Žurnalistas turi atidžiai rinkti žodžius, atskleisdamas įvykį. Derėtų naudoti aktyvius veiksmažodžius, vietoj pasyviųjų (pvz.: NE – gaisras buvo gesinamas tris valandas, o TAIP: gaisrininkai gesino liepsnas tris valandas). Reikėtų vengti metaforų, palyginimų, mat kalba turi būti glausta, aiški. Nepatartina naudoti būdvardžių, nes pastarieji dažnai turi vertinamąjį atspalvį.

TV reportažas turi būti vientisas, trumpas, labai aiškus ir informatyvus. Žurnalistas privalo taikliai pasirinkti pašnekovus (ypač pagrindinį). Istorijos vientisumą lemia aiški struktūra, akcentuota pradžia ir pabaiga (pvz.: atvažiuojantis greitosios automobilis pradeda reportažą, o išvažiuojantis – baigia).