2 Paskaita: Faktų kaupimas

Video reportažas – tai menas ne tik surinkti faktus apie situaciją, bet ir juos pateikti, kaip įdomų, reginį, pritraukiantį žiūrovų dėmesį. Reportažas turi būti toks, kokį norėtume matyti, klausyti ir be abejo – suprasti.

Faktai, vešinami spaudoje ir televizijoje renkami tokiu pačiu būdu, tačiau jų pateikimas – visiškai skirtingas. Esminis skirtumas tas, jog laikraščio skaitytojas tik perskaito informaciją, galėdamas įsivaizduoti, o TV žiūrovui tuo pat metu rodomas vaizdas ir garsas.

Išskiriami du skirtingi televizijos reportažų tipai:

1. Gyvi (tiesioginiai);

2. Įrašomi į juostą, sumontuoti;

Reporteris renka faktus uždavinėdamas klausimus. Visada reikia įvertinti situaciją ir turėti planą, kokius asmenis norėsite apklausti. Norint sukurti gerą reportažą derėtų klausyti šių patarimų:

• Pirmiausiai pasikalbėti su tais, kurie gali greitu metu (arba netikėtai) palikti filmavimo vietą (tai gali būti įvykio liudytojai, medikai, gaisrininkai…);

• Klausinėti asmenį tol, kol faktai/aplinkybės taps tikslios ir aiškios, nebekils papildomų klausimų;

• Reporteris turi nuolat stebėti aplinką, mat neretai užfiksuotos detalės ar smulkmenos suteikia naudingos papildomos informacijos;

• Pirmiausiai kamera turi užfiksuoti tas detales, kurios reporteriui atrodo pačios svarbiausios, nes beisikeičiant situacijai (pvz.: eismo įvykio atveju) gali tekti pasišalinti iš filmavimo vietos;

• Geriau nufilmuoti daugiau, nei reikia – juk visada galima sumontuoti ar dalies medžiagos nepanaudoti;

 

 • Pašnekovo balso neturi trikdyti pašaliniai garsai (pvz.: automobilių sirenos, gatvės triukšmas). Kita vertus, žiūrovus traukia pavojų skelbiantys garsai, todėl reikėtų derinti filmavimo schemą, pvz.: pašnekovo komentaras/važiuojantis automobilis su sirenomis/vėl tęsiamas komentaras;

• Pokalbį visada iliustruoja papildoma, su kalbančiojo profesija ar teiginiais susijusi medžiaga (pvz.: kalba gydytojas ir tuo metu rodoma, kaip jis padeda nukentėjusiam); Garsą visada turi iliustruoti vaizdas;

• Reportažo pradžioje ir pabaigoje naudinga parodyti bendrą įvykio vaizdą, o pasakojimo metu leistis į detales tiek kalbos, tiek iliustratyvumo atžvilgiu.

• Kiekviename reportaže turi būti intarpas, kai filmuojamas pašnekovo besiklausantis žurnalistas. Asmenys filmuojami iš skirtingų kampų (žurnalistas – po interviu, vėliau sumontuojant); Šiuos įterpinius galima panaudoti tada, kai pašnekovas pvz.: nusičiaudi;

• Po interviu galima dar kartą pasikalbėtis su pašnekovu, panaudoti tą medžiagą reportaže. Esminis reikalavimas – negalima iškraipyti pašnekovo minčių;

• Reporteris privalo suteikti dėmesį į kalbantįjį, jo neturi trikdyti pašaliniai įvykiai, aplinka;

• Pašnekovas prieš prasidedant filmavimui turi būti informuotas ape tai, jog bus klabinamas. Reporteris turi būti mandagus, netrikdyti kalbančiojo;

• Reporteris privalo valdyti interviu ir patį pašnekovą – nukreipti atsakymus tinkama linkme, o matydamas, jog nepavyks išgauti norimo rezultato – ieškoti naujo informacijos šaltinio;

• Pašnekovas turi būti išprovokuojamas išsamiems atsakymams. Neverta užduoti klausimo, į kurį atsakymas bus „taip” arba „ne”. Prieš interviu reikia ruoštis, kaupti informaciją, koncentruotis į svarbiausius, esminius klausimus;

• Tiesioginio interviu metu reporteris turi pristatyti pašnekovą žiūrovams;

• Kadangi tiesioginio interviu metu nėra galimybės naudoti foninius vaizdus, papildančius kalbą, žurnalistas privalo aiškiai formuluoti temą, problemą ir klausimus, kad žiūrovui būtų aišku apie ką ir kodėl kalbama;

• Negalima skubėti, interviu tempas turi būti tolygus, negalima staiga įsiterpti;

• Būtina Įsitikinti, jog informacijos tikslumas = 100% :)